Po šventyklos lataku  
 tu romantika  
 bėgančio laiko saga  
 medinių padų eisena
 nendrių jaudulys
 durų vyris
 kad atidarome  
 ir girgžda  
 rytoj ar po rytojaus  
 visiškai nieko  
 rankos kabančios  
 akis aukštyn  
 horizontaliai  
 debesų spūstys  
 anapus dangaus  
 esant lengvam sinkopei  
 ant molio grindinio  
 subraižyti nuskilusiais nagais  
 skruzdžių perėjimas  
 upėje būti  
 link bemedžių  
 raukšlėtas smėlis.  


336