tiesiog būk ten, jo kūne, grakščiai. Įkvėpkite esamo oro.
Ir pamatyti. Jausti, kad visa tavo esybė ištirpsta to akivaizdoje kuri yra priešais tave.
Ir ko svarbu, jei atsiranda riba tarp manęs ir to, ką aš duodu pamatyti, juda, neryškus, o paskui atrodo pagyvintas energijos be šaltinio ar paskirties.
Ilgas minutes, laukti ar nelaukti, ką tai svarbu, nes aš esu tiek pat kilmė, tiek pasaulio pabaiga, ir kad laikas bėga iš laiko, leidžiantis tokiai atkakliai muzikai, kad susisluoksniuoju mintis ir mano žodžiai apie dabartinę paslaptį.
Tegul tik lerikas ištraukia mane iš šio sapno, kad pasakytų, kad jau vėlu ir kad turėsiu grįžti namo.
010