Žingsnis po žingsnio,   
 iš kelionės į kelionę,   
 cirko rate   
 kad smėlis izoliuoja    
 gandas pakelia šou užuolaidas. 
    
 spalvingas įėjimas,   
 triukšmingas barnumas,   
 pakeltos dulkės   
 gyvūnų procesija,   
 sielos aistros   
 iškeltas į šventyklų viršūnes   
 išmontuoti,   
 turėti prasmės   
 ir transformuoti.     

 Iš kraujo ir spalvų,   
 įnirtingi eriniečių klyksmai   
 sugriovė vaikystės peizažus,   
 šaltinių molinės lūpos    
 padarė kelią   
 su cemento purkštukais,   
 apsaugų akmuo išplėštas,   
 gyvatvorės nupjautos,   
 užpildyti grioviai,   
 sidabrinė lapė   
 neberas centro,   
 piktas vėjas pučia žemės luitus   
 sausų akmenų terasų link,   
 senas uosis šnabžda paskutinius nusiteikimus.     

 Naktis dūzgia,   
 sielos balandžiai   
 išsikišęs   
 žmogaus būklės pažeidimai,   
 populistinis melas   
 pakeisti poetų dainą,   
 karo variklių vikšrai   
 sekti geležinius plaukuotųjų batus,   
 dangus tamsėja,   
 net vakarų vėjo išraižyti medžiai   
 atsigulti į audrą.    
 
 Oras bjaurus,   
 ant raudų sienos   
 gyvenimo popieriai   
 suglamžytas ir priverstas   
 akmenų sandūrose   
 apaugę kerpėmis   
 tapti alsuojančiu kūnu   
 atsitiktinio tzimtzumo. 
     
 išsekusios rankos,   
 iš kišenių, kad atitiktų   
 įbrėžimų užmarštis,   
 vartančios akis   
 nukirpkite dvasios vertybes,   
 grietinės   
 klouno šypsenos makiažas 
 mūsų paskutiniai klajonės.   
  
 Įniršis ima viršų   
 naktį,   
 tyloje,   
 bjauriai padarytas ginklais   
 muštynės ir neapykantos,   
 išmargintas keldamas   
 naujų derlių,      
 tapti noriu bendrininku   
 niūraus renesanso.  
    
 Yra oficialių žolelių   
 nei pavasario,   
 koleginės žolelės    
 įsimylėjėlių bučinio    
 išsibarstę    
 ieškant didžiojo perversmo,   
 gabalėlį duonos   
 maišelio apačioje,  
 vanduo alteritų ciboriume.  
   
 Mes pakelsime rikošetų garsą,    
 akmenukai, mesti ant upės,   
 prieinamas prieglobsčio prašytojams,   
 išeinant iš mūsų tremties.  

   
332