Mano mažoji mano mieloji
papasakok kas man darosi
šiame gyvenime
kur stumdamas pamestą vaikišką vežimėlį
Žvilgtelėjau į mane supantį sunkumą.      
 
Su kiekvienu smūgiu
vibracija buvo stipresnė
kad tas dvigubas, koks aš esu
nusimeta proto lipdinius
besiribojančios su nežinomomis žemėmis.      
 
Aukštoje rudens žolėje
prieš atšalus orams sušals erškėtuogės
mano žingsniai suglamžė meilių preriją
kur užbaigti šį ažūrinį netobulumų ieškojimą
uosio lapams nevirpant.      
 
Skambėjo varpai
žingsniai nuskubėjo po prieangiu
ši laukiamų išbandymų vieta
kur atsikratyti blogio rutinos
ir prasiskverbti į tiesią gilios būties zoną.      
 
Kalvos bus nuspalvintos brandžiai žaliai
dangus bus rausvas
likimo vakarą mūsų kūnai svyruos
suvokiant ant orientacinio stalo
mūsų vaikystės pajūrio nameliai.     
 
Aš pasidėsiu bagažą
ir užkurkite didelę ugnį
mano nešvarumų, melo ir savanaudiškumo
kad naujasis embrionas
kilimas prie medžio krašto
poeto pasitraukimo inicialais
tada pakyla savaiminio augimo keliu
basomis ir tyliomis
kaip dainoje
kur dingti iš horizonto
veda prie širdžių susijungimo.
 
Mano mažoji mano mieloji
tu matai
mūsų laukia didžiulė užduotis
kiekvienos akimirkos džiaugsme
mąstant apie būsimą pasaulį.
 
 
 
887