Jo žvilgsnis nuskrenda už sienos jos sausmedžio balsas mane pažadina glostyti jos kasytes išsipūsti šešėlio rišiklyje keletas rūko gabalėlių.
Hölderlinas vėl seka žingsnius švarkas su dideliais baskais apsirengęs nušlifuotas perukas lipdamas laiptais jo batų kulnus atsitrenkti į plokštę.
Rankos tiesiasi po žavesio šešėliu ateik miesto vaikai gambadant s'esclaffant nuo suolo iki suolo į angelo šuolį.
Franko kavalkada sumaišyta geležis ir ugnis po audringu dangumi iškelia arogancijos skeptrą akivaizdi skreplė mūsų išsiskyrimo.
Pabėgo koridoriumi atspindintys miegamuosius baseinus užmaršties raupaiperžengti tvorą didelė nuožulni erdvė prie atminties medžio mūsų jaunimo žaidimų.
Rytas viskas pasakyta iš atgailų abėcėlės su pasenusiais pasisakymais eidamas galine alėja paliesime panelę.
aš įeisiu susivienijęs jos atžvilgiu per žodžius lėtai fleur de sel ant kampų meilės gydymui.
Kad būtų stalčiuose ašaros ir muare kaip einame au karmelė išskleistos maldos gausybės pasiūlymu kur Erinijos šoka là-bas au Golgotha turi daugiau nei vieną triuką savo rankovėje arpeggio vaikinas sniegas ir susmulkintos plytos mokslas ar išmintis vienodo pajėgumo garsiai juoktis vaikščioti ant sniego pereiti per erelio lizdą besisukanti plunksna vizionierius link lentų tilto poste apsuptas spūsties le sfinksas linijos mandolina tas pats mėnulis ir man patinka vagonams ridenti prie siuvėjų fėjų pirštų.
Mantija stepėje dulkės provėžose vėžės barška kaip maldos vėjo gūsiuose neatsisukdamas užmiršta saulės debesų vagonėliai ant absoliučių vaikštynių odos meilės ženklas naktų, padorus sifono sūkurys angelų gausu šiose misijos šalyse prieangyje rankų skrydžiai pakelk dagtį užkeikimų priešakyje kaip prakaito karoliukai atspindinčios laikančiosios sienos iš uždarųjų plieno miesto su duobėtomis sienomis per dykumos smėlį kvadratiniai slanksteliai sena tvarka prieš vakar vakarą.
Su keliais šiaudeliais prie kojų Mis Pasaulis išėjo iš favelos iš kaudinių šakučių sukurti dainą.
Iš mano kūno žydintis džiaugsmas prie įėjimo palto kabliukų blogai išmoktas atsilikimas žąsies plunksnų laimė neatsigręždamas gurkšnodamas ketvirtį valandos nuolatiniai laimės debesys užuojauta maži vyrai su dideliais rudais maišais ant nugaros kopimas į šlaitą mano amžiaus puslapiai verčiasi nuo žvirblio iki varnos tinka proto dalykų pastoliams po veranda lėlė susmuko ant sofos le chapeau couleur d'ambre oscillant au rythme du cri des enfants au loin les brumes matinales se déchirent le chat miaule.
Pieds nus dans la poussière du sentier nous pûmes les rejoindre compagnons de disette près de la croix de fer. La maison était là blanche en bout de village à l'orée de la Lande. Là-haut dans la lumière volaient les esprits sous l'archer des violons. les bourgeons du printemps claquaient en s'ouvrant rythmique des doigts de l'artiste. Nos yeux de porcelaine rougissaient à mesure de l'avancée du nuage. Des voix s'élevaient vibrionnantes de notes claires sous le joug étincelant des heures absolues. Main dans la main les générations se succédaient parées de longues robes blanches. Atpažinau senelį Viktorą ir jo lazdą poeto gvazdikas tarp dantų močiutė Marie ir jos žvalumas tada krikštamotė Fernande pinch-mi sugnybk mane. Skambėjo varpai atsivėrė debesis ir pamatė aušrą mėlynas kiaušinis felibrige. Mano siela mano nepakartojama vaikystė jūs klestite amžinoje minioje susirinko mano broliai ir seserys peregrinacijų skraiste vidurio pasaulyje kur gimsta ir miršta didelis palengvėjimas. Šį pirmadienį mugėje buvo žmonių mėšlo ir mėlynųjų vabalų po sukietėjusiomis beretėmis cigarečių lūpų kamputyje diskutuoti suploti rankomis derėtis. 568
meilė Šis esminis jausmas jausmas, suteikiantis prasmę jausmas, suteikiantis prasmę. meilė atsiveria jis yra visatos gladiatorius jo arena yra akis į akį su renginiu ir arenos smėlis, mūsų pastangų prakaitas. Meilė šėlsta laisvės žolynuose jis eina pro čia, jis praeis pro šalį diena jam mirksi iš amžinybės o naktinis žvirblių būrys šėlsta. Jei jis atidarys striukę tai ne parduoti savo širdį jis geria ne švelnumą tai klaidžiojančiai sielai pasiūlyti savo krūtinę. Jis nėra raktų šeimininkas kol maldausime jo padėti Jis ten, Be skubėjimo, be priežasties, ramus Dvasios darbuotojas. Jam tereikia mūsų kad mūsų žvilgsnis pasisuka kad pamatytume savo kančios dugną melodinga pasitikėjimo savimi aušra. Jo vieta yra visur visuose kotedžuose prie židinio žiemą šalia vyšnių žiedų pavasarį. Tikrasis jos pavadinimas yra SIELA VISIEMS ir aplink jį supančius garsiakalbius tiek iniciacijų reikia kirsti apleistumo tyloje. Meilė liustriniams vandenims Sveikinu jus savo kelionėje atgauti prarastus vaikystės žingsnius po Allagnat alėjos aukštų medžių priedanga. Tegul meilė atima savo blizgesį būk dantis, iškirptė, teisingumo kardas tarnaujant mūsų vestuvėms su Aukščiausiuoju mūsų ieškojimų fraktaliniame veidrodyje. 567
Aš niekieno tigras Aš persekioju įsivaizduojamų tankmę aš galiu būti toteminis gyvūnas. Įsiveržiau be įspėjimo aš esu tigras Aš stebiu kiekvieną tavo žingsnį. aš esu niekas kaip tik išaušta diena nieko, tik žvilgsnis iš Marso į langą. Aš esu tėvas aš esu sūnus Aš esu savo paties šešėlis. " Bet kaip tai susiję su realybe? ? " atspindi gerus žmones pažangiausių sielos žmonių. Aš esu vaivorykštė kuris difrakcuoja ir jungiasi Aš esu grynas kristalas su tūkstančiais aspektų. Kaip ir tu, beje o jei tave atneš Nesvarbu. Neleisk, kad prasmė išnyktų tarp drąsuolių pirštų užsakyti valytojus. Būkime kartu su maziuku su tobulumu. aš nelydiu aš esu judėjimas ir tu esi judėjimas. Tu ir aš esame vienodi mūsų tariamas išsiskyrimas yra tik ironija mūsų padalinys pilnas. tigras nekenčia jis trykšta nuostaba jis yra išlaisvinantis džiaugsmas. Ir jei koks nors ryšys jį papirktų jo įkandimas išstumia piktąsias dvasias Schrödingerio katės narve. 566
A la croisée des branches j'ai vu le chat noir et blanc noir de ses illusions animales féeriquement ancrées en son instinct blanc de sa légèreté acquise en ses joutes aériennes.
Fin de partie à ferrailler en blanc et noir le cœur et le poumon trouvent refuge sur la couronne rouge sang du combat avec l'ange.
Ryte tout semblait calme entre les doigts du soleil naissant j'aimai de narration en narration la transmission généalogique.
Racines à coudre contre la Terre Mère rayonnent les dimanches à se retourner les mains gantées de blanc en confirmation du chemin.
Enfants de bonhomie se relier et se dire au rire unique du temps qui passe à remonter le coucou je te salue à genoux, tête baissée, bras ouverts Toi l'emporte-tout le dépositaire des rêves et des peines à ne plus faire vibrer le diapason de la tristesse à être uniquement Toi pour que je vive.
Porté par les eaux entre colombe et corbeau à la tombée d'un jour de mars l'homme d'airain obligea les forces recluses à se manifester d'une énergie renouvelée.
Que nous sommes des êtres de panique à danser avec insouciance dans les prés fleuris au son du tambourin à ramasser les petits cailloux pour un retour inopiné à la maison.
Que tous gravèrent sur le bois de la coque quelques signes propitiatoires interrogeant le Très Mystérieux de nous donner foi et courage devant l'épreuve.
Maître, ôtez de notre vie la déraison de nos propos l'aveuglement de nos pulsions le suivisme de notre couardise le sommeil de notre cœur.
Joignons la colombe et le corbeau pour davantage de connaissances dans le respect des autres en accomplissement de notre mission et que chaque jour soit le seul Jour.
