A même le solgouttelettes de rosée à contre-jourse proposersur les anneaux concentriquesde sortir de la grottede danserilluminé par la mer des originesalternance d'ombre et de lumièreaux limites incertainesengendrées par retour de traditionsans que cela soit imposéen bas de pageà pousser la pierre devant l'excavationcomme s'il était facile d'y arriver seulà cette chambreaux cages d'oiseaux accrochées aux paroisportes ouvertesà ne plus tenir deboutdescente rapidefranchir les crevassesvers le débrédinoirempli des ossements de nos ancêtresà se tortiller dans le boyau des arrivéespour finalement franchir le seuilet retrouver la Vue. 424
De voyager librementme fût permisd'entrer par le trou des originesvoir l'animal au pouvoir remarquablesans cavalier et indomptablesous les brumesrévélant à mesure de la montée du jourla respiration matriarche des grands hêtres. Deux fois je me retournaiet repérai le chemin du retourau passage de l'ondinepour ficher dans le sol la planche de cèdre. J'entonnai le chant des âmesles conques ouvertes aux paroles phylactèreset dansailes pieds en sensation de terreles oiseaux de leurs ailes tressant une couronnesur l'eau aux bulles ondoyantesque le pont des réalités encombraitavant que s'agite le mouchoir des au-revoirs. 422
Eclosion de bienveillance Que valent les écueils Devant la Beauté Sous la coupe des vents Passent Notes étrangères Le palanquin des jours sans fin. S'offrent Les souvenirs Le piétinement de la foule A l'entrée des lieux saints Que la gerbe rassemble Dans la danse des esprits Que notre main désigne. Dieu Que l'univers est grand Que nous baignons dans un monde primordial Hors dogme En cette activité qui nous dirige Retrouvant l'union avec le Tout Et sa caresse d'Etre. De jouer Avec notre code De favoriser le retour à la source En énergie de conscience A distance des temporalités. S'offrir A la pluie des particules Aux portes de la perception. Voyager Sans peur et sans tabou Aux marches des palais. S'autoriser à mettre le doigt Sur l'Invisible Sans renier la Vérité Cette présence cette transparence Où affleure l'Absolu. Demander De défragmenter nos pensées et nos manières d'être De participer au dialogue des Eaux Vives C'est ça le plus important. Sans brusquerie A mesure du doux et du cordial Etre à l'écoute Du fin et du superbe Faire le travail En plein emploi de soi Puis repartir.
Nupjoviau žolę su invazinėmis ramunėlėmis vengiant varpinių gėlių šalia migdolų medžio tada buvo vyšnia obelų alyvos ir wisteria, vengti. pavasarinis meilės principo sužydėjimas apakinti savo išvaizda slaptas savo nusistatymuose su lapų augimu puošmena, atitinkanti ateinančius mėnesius. Ėjau rasotoje žolėje nubrėžė keletą qi qong judesių apžiūrėjo stiklainius, kriauklės ir vonios gėlės ir krūmai nos kvėpuoja. Tada, sėdėdamas ant medinės kėdės Pasinėriau į klajones gyvoje tyloje ploja rankomis kyla prisiminimai mūsų kryžių sodų šiame mano gyvenime apmąstyti ateinančių dienų užuolaidos, kosmoso nuoviras, mūsų tėvas.
Niekas nėra priešiškas kai pakyla nakties šauksmas pakoreguotas judesys susižavėjimų blyne. Papuošti tūkstančiais šviesų angelų širdis ir jo taurininkas, Inauguracinis derliaus nuėmimo metu. Išsekęs ir kerštingas Šventoji prie kamino Paslaptis žmogaus kalba Visi nuėjo atsisveikinti su mūsų mama. Pavargęs prieš plėšimą praryti slaptose komisijose žudynių dviprasmybės gyvūnų viduriuose. Ar mūsų būtų per daug prieš Esybės išvalymą užleisti savo vietą eterio skaidrume ?
Pabėgo per kalną dieviška ir šmeižikiška Mélusine šis vestuvinis susitikimas sukėlė medituojančių minčių rytą. Apsistojęs ties ištakų dislokavimu ta prasme, kad piemuo pagina Parnaso ožka pusnuogė parodė amžiną būties užmarštį. Tyli liepsna analoginiame laive trumpalaikis žodis pažadėk ištikimas jo pašaukimui iš vidaus buvo užkopta taku. Likimo žydrynėje auštant aiškumui siela piligriminėje kelionėje klajojo po kaimą. Šnabždančių dušų tėvynė mūsų klajojančių širdžių prieglauda vaikystės sepijos deponavo radinį. Šūvis išdėstytas ventiliatoriuje tiek daug jūsų prašėte kūno kad gandas išsipūtė tariamai kuklios rekonstrukcijos. 418
Spustelėjimų ir pliaukštelėjimų žodžiai pasirašyti blizgančių šiukšlių dangų. Klajonės įteisintos per niekšingą propagandą. Oro atakos laistyti naktį bombų švilpukas. Turned Graves žydi dvasios plyšiai. Nėra vilties, išskyrus mažą poetišką ranką prikaltas prie tvarto durų. net vabzdžiai nusižudyti apleistuose paplūdimiuose. Ryte žemė bus padengta tulžimi. Nuolatinė laikysena būtybių, neturinčių meilės. mirtis čia, žalvarinis apokaliptinių cimbolų savininkas. Medis stato savo skeletą uždususiose lygumose.
Manon yra jauna mėnulio moteris Kurio siela eina šviesos greičiu Ji laimingai nevaržoma Be proto Be teismo Jo santykis su pasauliu yra gamtos faktas Sa maturité artistique relève de la pure nécessitéKaip ji jaučia, ką gyvena Šiuo metu Jo vertybės yra svetimos tam, kas daroma Jo Tiesa yra akimirkos tiesa Jautrumas tiesioginiame sąlytyje su gestu Ji neracionali nuolatiniame sraute Ji yra iš esmės teisingas principas Žmogaus, kuris turi išsiskirti iš gyvūno Paveikslą veda ne Manon Tai yra tapyba, kuri daroma per ją.
( Manon VICHY darbas )
416
Elle peignait la nuitsur une toile blanchebâtissant son royaumed'invisibles touchesaux vertèbres de son arbre. Lentes et fluidesles coulures de l'espritproposaient leurs sucresau vertige des songesentre l'air et le monde.Le vent se levala Bête vinten catimini sous la lanternedonner le mot de passeterreau pour un sol pur. Le mufle soyeux du bleu charrettefit trembler l'instantmarqué d'une flammeque l'œil au trait d'unionfît danser sous les étoiles. 415
Au plus fort des choses périssables le piano se fait trompette sur le frisé de ses cheveux regards croisés vers le visage aux rayons ailées. Soutenir le langage pareil au papillon de nuit coulent les notes vers la chambre des romances afin qu'il se souvienne. Les bras révélés sur cette robe noire traversent la Vie au canevas des fluttes agasses le chant soudain jaillit sur la table des tourments.
Ne nous dédaignons pas à l'ombre des tamaris si aveuglé de lumière je te blesse s'échappe le cri d'un lien pour renaître. 414
