fiksuoja   
 tavo apakinto kūno   
 ir nulipdytas iki gyvenimo išbandymų   
 slenkantis vėjas.      
  
 prasivėrusi burna   
 atsivertė nuo hienų juoko   
 laistyti lovą dėmėtomis antklodėmis   
 su begaline kantrybe.      
  
 Praleiskite dieną   
 kur lieka valandos   
 prarado per anksti   
 apdulkinti drožlėmis kilmės užmarštį.      
  
 Po atviru dangumi   
 chaoso stalas   
 guli žemė   
 herojiška mūšių pėdsakų princesė.      
  
 Pabėgo iš virsmų cirko   
 prisimintoje arenoje   
 pasiruošęs pašokti dėl menkiausios išdaigos   
 Išardysiu violončeles   
 jų šaknelių   
 padangių begalybėje   
 pagal sferų gestą   
 tegul užsidega muzika.      
  
  
 804