Si tu niches en Merveille   
 accoudes toi à la fenêtre.      
  
 Si tu vaques en Claudicante Pensée   
 passes ta main
 sur un coussin de mousse 
 et me viens   
 déposer dans la courbe de l'oubli   
 la croix et les fleurs de ton deuil immémorial   
 ultime chance de coller à l'essentiel   
 l'outrecuidance d'avoir été   
 et la prégnance des sons du tambour.      
  
 Emerges de tes fosses profondes   
 Écartes de tes doigts gourds   
 l'Œil des hautes friches   
 posé sur la table des obligations   
 l'Œil écarquillé des déviances multiples   
 à la peine dans cette remontée de la mine   
 et si 
 sur ta voie 
 tu me vois   
 dis-moi mon nom   
 que je me souvienne.      
  
  
 781
    
 
 
   

 
 
 La pluie gifle les vitres   
 d'un ciel bleu gris    
 par dessus dessous les lueurs du soir.

 Au précis fenestrier   
 il y a de la pommade    
 à mettre dans les plis.      
  
 Sourcils énigmatiques   
 clic clac tone   
 d'une veste si lourde à porter.      
  
 Au fil à plomb   
 d'une giclure de café contre la paroi   
 la coulure défenestre le blanc céramique.      
  
 Épreuve douloureuse   
 cachetons à merci   
 et point de boniment.      
  
 Il eut fallu   
 que meurent la mère et ses oisillons   
 pour que la terre soit considérée.      
  
 Bras levés vers le levant   
 vont les nuages du printemps   
 une pincée d'hirondelle à l'avenant.      
  
 Peintre en calvitie   
 marc de calvados    
 les os cliquettent je demeure.      
  
 Douce et persistante   
 la mémoire qui nous habite nous rend heureux    
 nous les hommes du pardon.      
  
 Qu'à cela ne tienne   
 ils figurèrent au plus bas   
 les accrocs de la journée d'hier.      
  
 Énorme et calé au plafond   
 le coléoptère figurait l'étoile du berger   
 pour l'échelle de toute chose.      
  
 Pris à la gorge   
 Dame Jeanne remonta de la cave   
 pour que le sang gicle.      
  
 Estompe lasse   
 sans que la fleur paraisse   
 j'ai lapé le lait du chat.      
  
 Saucisse et saucisson   
 fille et garçon ensembles   
 se mordillèrent le téton.      
  
 Épargnez nos traditions   
 et donnez de la cognée   
 contre le bel été.    
  
 A ne plus entendre le bruit des saisons   
 ils fuirent le monde visible   
 le doigt vers l'avenir.      
  
 Les griffures devinrent stigmates   
 que la chaleur apprivoisait   
 be trinties.      
  
 Évoquons sans trop scripturer   
 couronne à la plume d'oie   
 d'un pleur d'or.      
  
Sans se fier à la solitude    
l'expérience ne peut être partagée
que par temps de merde.
     
 Fichez le camp !   
 Allez ! Ouste !   
 A grappiller la raison rend le vin doux.      
  
 Prenez ! Vivez !   
 de Louveciennes à l'île de Ré   
 juste le pont de l'esprit.      
  
 Priver de sel le mufle des béliers  
 amène bêlements   
 tard le soir à la veillée.      
  
  
 780
   

 
 
 Les petites mains de la nuit   
 ont perçu les esprits   
 enroulés autour du bâton de guérison   
 dans le patio des méditants.      
  
 Les jardiniers au visage de lune   
 ont ratissé le sable des marais   
 de poudre d'or dispersé   
 sous les arbres du silence.      
  
 Dans le mur d'enceinte    
 par l'ouverture des communicants   
 montait le parfum des femmes    
 assemblées à la porte de l'époux.      
  
 Auréolée par un flot de lumière   
 la chevelure de jais livrée aux vents du large   
 se mêlant aux chants des pêcheurs de coraux   
 Elle jaillit du lagon.      
  
 Passée la Croix des Morts   
 aux animaux marins consacrée   
 l'Appel des conques   
 faisait se mouvoir l'ombre du renard.      
  
 Levant le trait lapé des songes   
 autour du Regard   
 nous fûmes par ces temps de grâce   
 initiés au calendrier blanc.      
  
 Ivresse tendre que celle du matin   
 à tenir la clé de la légèreté   
 dont seul notre être est en droit   
 de posséder le lien.      
  
 Les loups appliqués à claquer de la langue   
 initièrent la levée des cornemuses   
 plaintes légères de brume en partance   
 vers les tremblements d'une énergie ultime.      
  
 A mesure de l'entrée en résonance des tambours   
 la Femme d'Esprit recousit nos jambes à la terre   
 cadeau d'une chouette se posant un long moment   
 sur la clide du jardin.      
  
  
 779
    
 

    

   

 
 
 Fine altérité et visage frais  
 au creux des vagues basques   
 il a levé au ciel des lampées de miel   
 à cheval sur le limbique essor   
 d'une pensée mitoyenne au regard païen   
 telles pommes d'or tombées en hiver  
 sous le dais des complicités.   
 en grâce des mots de perfection.      
  
 Il s'est souvenu   
 nu et savoureux rituel   
 l'étonnant personnage aux planches noueuses     
 après la montée du col   
 parmi les larmes d'une pelouse d'altitude   
 alors que clarines nos sœurs   
 jouaient de la sonnaille   
 par les vallons embrumés   
 d'un philtre d'amour ressenti.      
  
 Pulvérulente époque   
 de fer et d'os mêlés   
 à la fuite incessante sous l'ombre tectonique   
 des fruits écrasés de la montagne noire   
 d'un anthropocène aux propos de gueuloir   
 que les bâtards à la régalade   
 alignaient contre le mur des fédérés   
 quant le gel se défaisait   
 du nectar des connaissances.      
  
  
 778
    

    

  
 

 
 
 Ci basses fourmis
 à flanc de coteau
 hors de l'eau à demi.
  
 Que le vent vienne
 en sa douceur même
 au corridor s'apaisent
 les chants de Maldoror.
  
 Firmament printanier
 des roseaux du temps 
 les fumerolles cheminent
 vers l'instant présent.
  
 Accroc dans la dentelle
 du Simorgh en partance
 enfle le ventre des saisons.
  
 Par une échappée d'ombre et de lumière
 en lune incandescente
 la terre quitta sa quintessence
 d'ors et de tentures tendres.
  
 Étrange bacchanale
 que cette coquille
 à flot d'une pluie de roses.
  
 Sourire juvénile
 à même l'offre faite
 nous dûmes parcourir
 la prairie de Tournemire 
 pour danses sacrées à pas de brise
 faire jaillir la source
 couverte d'une menthe odorante.
  
 Fièvre tierce
 d'un hoquet de rencontre
 se barbouiller les joues
 d'une eau de jouvence
 aux aromates fraîche.
  
  
 777  
 
 
  
 
  
  

 
 
 Tu es belle 
 sous la glycine reine   
 d'un printemps   
 aux fines fleurs filées   
 l'instant d'une gelée promise.      
  
  
  
  
 776 

 

 Kas veikia   
 ką jie daro   
 nuo mėnulio   
 benamiai   
 prie trinkelių pasiruošę - adresu - porteris   
 žodžiai juokinga.     
  
  
 775 

 
 
 Velykų styga   
 įsikibęs į neklaužadas balnelius  
 su liberaliu kąsneliu.      
  
 aš išgyvenau   
 tarp žalio ir virto   
 kaip vištienos sparnelis rojuje.   
   
 Niekada nesirūpinkite druska lūpų kamputyje
 Nepasakyčiau tiek daug
 jei pelė praėjo.

 Tokioje keistoje kompanijoje   
 įdaryti sausomis dešrelėmis   
 Švenčiau gimtadienį ir jos veido spalvą.      
  
 Nes žaibo greičiu kopė laipteliai   
 šėlti nebūtyje   
 be malonės pažeidžiamumo.      
  
 Vardo suteikimas yra dieviška sesuo   
 trispalvė skara priekyje   
 kai praeina striukės trikdžiai.      
  
 Blusa ausyje   
 yra liūdnas šūdas   
 ant plaštakos galo.      
  
 minkštas kabantis   
 proto dalykai   
 tie antrankiai lauke.      
  
 Bėgimas į gera   
 trenksmas į nebūties išbandymą   
 nuramina žalingą užsidegimą.      
  
 Apsirengęs viliojančiais puošniais   
 mano dublis bandė išeiti 
 komendanto valandos metu.      
  
 nuo nutolimo taško   
 alaus skardinė rankoje   
 jie daužė galvas į libido.      
  
 Masinis teisėsaugos puolimas   
 eskadrilės dislokavimas   
 pakurstė pykinimo ir galvos svaigimo ugnį.      
  
 Milteliai   
 auksinis nepagarbų rašiklis   
 trenkė degtuką po lavonu.      
  
 Pasverti atlikimą ir atšaukimą   
 mes buvome abejonių vaikai   
 kad aušra surinko geismo.      
  
 Vaikščioti   
 Dievas atpažins savuosius   
 po Jeruzalės sienomis.      
  
 Prie kardo krašto   
 tapo spygliuotais vabzdžiais   
 mūsų gerųjų milžinų burnoje.      
  
 Kris kertinis akmuo   
 išsklaidytai šviesai, sklindančia ore    
 paaukoti Šventąją Krizmą Vyvernui.      
  
 vienaragis bėgs   
 ir jo galinga uodega   
 plunksnos kaimo žmones.      
  
 Verkia iš visur vienu metu   
 skambus balsas su pertekliniu aidu   
 gadina akimirkos iliuziją.      
  
 Vedant moteris ir vyrus   
 po jų naktinėmis kepuraitėmis   
 bus farso kalakutai.      
  
 Kūrėjai miršta ir krenta ant grindinio   
 keistame pažįstamame   
 skaityti gerus puslapius.      
  
 Poezija mažose klostėse   
 iššaukite keletą meilės žodžių   
  anapus paslapčių ir intrigų.      
  
  
  
 774 

 

 Būkite tikri   
 nakties žmonės   
 kai išmuša kibirkštis   
 o juoda padidina erdvę.      
  
 Tu buvai ir būsi   
 absoliuto smogikai   
 kad išsklaidytų žinių pliūpsnius   
 po įsitikinimų rūku.      
  
 visur rankos   
 kad nuimtų nuo darbo užuolaidas   
 šis Belzebulo ragų pulkas   
 savo malonių vyrų ir moterų teisme.      
  
 Nuostabus sezonas   
 kur kilo elgetų minios   
 apipylė degančiais krūmais   
 charakterio namų viršuje.      
  
 Slysti iš ekstazės į ekstazę   
 pikantiškame žodžių šlaite   
 priėjome meilės šaltinius  
 kvėpuodami aušros gaiva.      
  
 Gyvena dėl niekšiškos aistros   
 sukelia kankinimus ir energijos nutekėjimą   
 pažįstamomis purtomis apsaugomis   
 kad suterštų Dvasios dislokavimą.      
  
 Niekada jos nepažadinau   
 net ne dėl išsiskyrimo kančios   
 būtina transformacijai   
 šaknys, lėtai kylantys lapai ir vaisiai.      
  
 Nustokite kurti tai, kas liko iš gyvenimo   
 su savo dalimis   
 vertinamas vengiant baimių   
 visi skirti sarkofagui pasverti.      
  
 Būkite atviri ir masyvūs   
 atidarant bagažinę   
 ir kad brangaus akmens skleidžiama šviesa   
 būti sferų muzika.      
  
 Ramiai su dėmesiu   
 ištuštinkite savo Biblijos maišelį   
 kelio pradžioje   
 iš karingos naujienų orbitos.   
   
 Mišios prie sienų
 siena gali griūti
 sukuriant antagonistinių jėgų pliūpsnį
 po pakilusiu mūsų vertikalumo sparnu.

 Būkite rimti žiūrėdami į veidus   
 šokinėjančios glamonės išliks   
 į gravitacijos monopolizuotą misaliciją   
 kad nepavyktų Proto paplūdimiuose.      
  
 Iš duobių iškastos fosilijos   
 ydos ir dorybės   
 sulaiko mistiškos vestuvės   
 bus tik galutinis transmutacijos išbandymas.      
  
 Žingsniai, sklindantys per teisiųjų šauksmą   
 žodis leidžia apversti bangos srovę   
 veidrodinė šešėlių upė   
 paukštis suskaldytas įžūliu snapu.      
  
 Bitumai, laiptai ir užmaršties trinkelės   
 įsiveržė į Paryžių   
 stambiakumčiams jūreiviams    
 nukreipti laivą link užkariautinos sferos.      
  
 Pažadėtoji šventė yra kūryba   
 instinktų arkliai   
 už spaudinio šuoliais   
 išgydyti klajojančio sfumato kraštovaizdį.      
  
 palaukite, kol pasitrinsite akis   
 prieš rudą galvos kamuoliuką   
 laukti vietos   
 leidžiantis skrydį iš terminalo.      
  
 Ir viskas esi tu   
 net laisvės dvelksmas   
 signalizuoti kelio kryptį   
 būti Sugrįžimo krauju.      
  
  
 773 

 

 Sąjunginiai mano šešėlio spinduliai   
 savo vasaros sode   
 nusėtas išblukusiomis voko atspalvio gėlėmis   
 gręžk mano sielą   
 tokios žvangiančios ietis   
 pamirštas krante   
 skerdynių naktis.      
  
 Sumišę balsai sklinda aplink centrą   
 žibinto mirgėjimas   
 ištiestos rankos atstumu, kurią laikė skalbėja   
 nuo sauso akmens trobelės centro   
 kurie atveria kvėpavimo laiką   
 amnezijos kommensalai   
 šie reiteriai su neaiškia suknele.      
  
 Guli lietuje   
 Meldžiausi, kad susitikimas įvyktų  
 unikalus ir paskutinis   
 vėjas, valdantis energijos kaupimą   
 aplaidumo ir suvaržytų svajonių   
 keliais nereikšmingais žodžiais    
 įrašytas ant pasaulietiškumo sienos.      
  
 garsiai juoktis   
 nuvalykite durų rankenėlę   
 su skirtingais malonės vaiko lakais   
 pasiryžęs pasistengti  
 kalbančio laikrodžio apačioje   
 nei mūsų vilčių jūros kriauklė   
 įsipareigojo naujai tėvystei.      
  
 Nuo dvasios iki vandenyno   
 šviesos linija yra atkakli   
 kaip aurora borealis   
 tai privertė mus keltis anksti ryte   
 esminės lenktynės tradicijų tilto link   
 už monotonišką merdėjimą   
 tegul banga nuslysta net glostančiais jūros dumbliais.      
  
 Tūkstantis plyšių lubose   
 sutvarkyti norų žemėlapį   
 nuo vienuolyno iki instinktų siaubų   
 palinko virš meilių lopšio
 saldžių žodžių ošimas   
 kad išdykęs kvapas nuskriejo   
 toks likimo apsipirkimas.      
  
 Simfoninės raukšlės   
 siurbiamas vynmedžio vynuogių   
 jos veidas buvo suverenaus gintaro spalvos   
 kurio vermilioninė burna papuošta paparčiais   
 raibuliavo žarijų likutis   
 mūsų vaikiškumo malkinėje krosnyje   
 traški žievė ant balto peties.      
  
 Moterys užkariauja patyrusias moteris   
 prizminiais plaukais   
 nei nenoromis nuspaustas medinis pleištas   
 pasirašo apsimestinį egzistencijos tęstinumą   
 būsite pakaitomis   
 perimetras ir būgnas   
 mūsų ugningos šokio ir maišyto kraujo puotos.      
  
 Gyvenimas yra gražus   
 ant šio spyglių kilimo   
 mainais už švelnų pasivaikščiojimą
 kai dažai susitinka su anglimi   
 posakis apie susijungusį žavesį ir viltį   
 netikras negyvo kelmo pasas   
 naujų gyvenimų ciklo pradžia.      
  
  
 772